ŽALIA KLASĖ

2017.03.23 | Lina

Gamta, kūryba ir vaiko pasaulis – tai neatsiejami dalykai šių dienų visuomenės mokykloje. Pamename žaliuojančius biologijos kabinetus, gyvuosius kampelius, sodus bei daržus su šiltnamiais, netgi etatinius sodininkus mokykloje. Šiandien Žalioji klasė įgyja daug naujų reikšmių, kurios atveria kitokias pasaulio pažinimo galimybes.

Picture10_374x250_acf_cropped

Nuotraukos autorius: Danielė Vyšniauskaitė-Šležienė

Žaliosios klasės nėra šio amžiaus atradimas. Jų ištakos – senovės Graikija. Architektas Jūras Balkevičius knygoje „Sodo meno stilių raida“ pasakoja apie tų laikų mokymosi erdves. V – IV a. pr. Kr. Atėnuose atsiradus būtinybei kurti vietas, kuriose piliečiai galėtų sportuoti ir dvasiškai tobulėti, šventose didvyrių giraitėse imtos įrenginėti specialios erdvės. Vėliau tokios erdvės atsirado ir prie gimnazijų. Atėnų gimnazijos aprašomos kaip žydintys sodai su daugybe medžių ir pievelių: kompleksą papildydavo sporto aikštelės, stadionas ir plaukymo baseinas. Šiose vietose vyko ir filosofijos studijos, veikė Aristotelio licėjus, Akademo giraitėje Platono mokykla, Epikūro sodas. Antikinės Graikijos filosofas Platonas užsiėmimus su mokiniais taip pat vesdavo sode. Ypač garsus buvo Teofrasto sodas, kurį galima priskirti prie pirmųjų botaninių kolekcijų. Visgi sodui augalai dažniausiai būdavo naudojami vietiniai, stengiantis kuo tinkamiau panaudoti jau esamus želdynus.

Moderni mokykla

Šiandien ugdymo įstaiga ne tik fizinė vieta, į kurią susirenka vaikai. Siekiama, kad ugdymo erdvė taptų kuo turtingesniu vaikų ugdymo šaltiniu, atspindinčiu šiuolaikines vertybes. Kalbėdami apie šių dienų mokyklą, turime paklausti savęs, ką iš tiesų skatina stūksančios monolitinės ugdymo įstaigos, kuriose dominuoja pilkos erdvės ir nejaukūs koridoriai? Aplinka mus veikia įvairiai: gali paskatinti veikti destruktyviai, tačiau gali ir sukelti norą kurti.

Picture20

Nuotraukos autorius: Danielė Vyšniauskaitė-Šležienė

Modernios mokyklos aplinka, kurioje perteikiame atsakingos kartos vertybes – tai visų pirma žaliuojančios vidinės bei lauko erdvės. Darniai sukurtos fitodizaino (augalų komponavimo interjere) kompozicijos moko estetikos, kuria jaukumą. Žmonės, išauklėti gražios aplinkos, visada sieks kurti tai aplinkui. Tyrimai rodo, kad sutvarkytose erdvėse savaime sumažėja ir destrukcijos atvejų.

Augaluose skęstantys kabinetai bei kitos mokyklos erdvės kuria palankią darbui ir poilsiui atmosferą. Augalai naikina grybelius, bakterijas, neutralizuoja nuodingas chemines medžiagas, išskiriamos eterinės medžiagos palankiai veikia sveikatą. Kažkurią vietelę toje oazėje reikėtų skirti Žaliajai klasei – ji turėtų būti pritaikyta ugdančiai veiklai ir plakti, kaip žalia širdis visos mokyklos ritmu.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos autorius: Danielė Vyšniauskaitė-Šležienė

Lietuvos Edukologijos Universitete yra ne tik puiki oranžerija, tačiau ir specialios klasės. Ant palangės sustatyti augalai laukia studentų, kurie atėję į auditoriją turi galimybę pasistatyti po vazonėlį ant savo suolo. Vyresnioji botanikė Teresė Jokšienė, idėjos autorė, net neabejoja, kad augalai padeda mokytis. Kiekvienas studentas atėjęs išsirenka savo augaliuką, bet nebūtinai tą patį. Juk kaskart atsinešame kitokias emocijas ir poreikius, tad netrunkame pajausti, kad vieną dieną rezonuojame su vienu augalu, o kitą – galbūt jau su kitu.

Be anksčiau paminėtų privalumų galima būtų pridurti ir tai, kad čia liaujasi bėgimas – esame čia ir dabar, galime susikaupti. Tarsi susidaro nedidelis pasaulėlis aplinkui suolą, kuriame sėdi žmogus ir jo tądien išsirinktas augalas. Studentai nuolatos jų neprižiūri, tačiau jaunuoliams irgi suteikta galimybė rūpintis augalais: laistyti, prausti, netgi persodinti ar formuoti. „Kambariniai augalai mūsų aplinkoje yra būtinybė, ypač atsižvelgiant į mūsų krašto sezonų kaitą. Būtų fantastiška, jei mokyklų ir ugdymo įstaigų vadovai garantuotų galimybes palaikyti ryšį su gamta ištisus metus ir labiau remtų šią idėją“, – teigia T. Jokšienė, išugdžiusi ne vieną gamtos puoselėtojų kartą ir ne kartą įsitikinusi augalų nešama nauda.

Mąstymo būdas

Ar Žalioji klasė tėra erdvė? Nėra geriau visumą apjungiančio elemento kaip pati gamta. Todėl Žalioji klasė taip pat yra ir mąstymo būdas. Žalia Klasė – vieta, kurioje turime mokytis visą gyvenimą ir perduoti tai savo vaikams bei anūkams. Svarbiausia yra ne vieta ir net ne veiklos, o šio kelio prasmė ir tikslas. Tai yra mąstymo, suvokimo ir pažinimo būdo formavimas. Žaliosios klasės tikslas – sujungti žinias į bendrą visumą, kuri egzistuoja gamtoje, mokėti jas panaudoti praktikoje ir kūrybiškai interpretuoti.

Picture9

Nuotraukos autorius: Danielė Vyšniauskaitė-Šležienė

Žmogus, turintis begalę žinių ir informacijos, tačiau nesugebantis jų sutelkti į visumą iš tikrųjų nežino nieko. Žinias galima sudėlioti bei panaudoti netinkamai, pridaryti žalos. Kad to išvengtume, suteikiant žmogui žinių, tuo pačiu reikia ugdyti jo moralę ir vidines nuostatas, supažindinti ne tik su pačiais reiškiniais, bet ir sąsajomis tarp jų bei mūsų pačių. Ne veltui anksčiau žinias galėdavo turėti tik išrinktieji, kurių vidus švarus, ketinimai dori ir pareigos dera drauge su atsakomybe.

Vaikas, mokantis pasodinti medį, ateityje galės turėti amatą. Vaikas, mokantis užauginti medį ir žinantis, kodėl jis tai daro, galės kurti ne tik sodus, bet ir sodininkauti savo gyvenime. O žinodamas apie medį viską, ką apie jį gali perteikti bet kurio dėstomo dalyko dėstytojas, nuo biologijos iki informatikos, jis galės gilintis toliau, kurti pasirinktoje srityje. Nėra dalykų, atskirtų nuo visumos. Daugelis profesijų iš tikrųjų ir yra bendrų žinių išraiška, ribos atsiranda tik nesugebant prijungti tariamai nesusi jusių ar nesvarbių dalių.

Aukso pjūvis

Pasaulyje nėra profesijos, kuriai nereikėtų žinių apie gamtą, pasaulį bei jo dėsnius. Lygiai taip pat nėra mokytojų, kurių dėstomame dalyke šios žinios nebūtų būtinos. Pateikiu klasikinį pavyzdį – žymaus viduramžių matematiko Leonardo Pizanskio (Fibonačio) skaičių seką. Jis aprašė skaičių seką, kurioje kiekvienas sekantis skaičius lygus sumai dviejų prieš tai einančių skaičių sumai:

1 + 1 = 2 Tuomet 1 + 2 = 3,  2 + 3 = 5, 3 + 5 = 8 ir taip toliau.

Būdamas atsiskyrėlis ir mėgęs daug laiko leisti miške, Fibonačis pastebėjo, kad iš pirmo žvilgsnio chaotiška gamta taip pat turi dėsningumų: gėlių žiedlapiai ir augalų lapai yra išsidėstę viena ir ta pačia seka. Gamtos stebėjimai bei žinios apie skaičius atvedė prie Auksinės proporcijos, Aukso pjūvio atradimo, kurio sąvoką pagal kitą versiją pirmasis įvedė Pitagoras.

Grafinis „aukso pjūvio“ pavaizdavimas

Grafinis „aukso pjūvio“ pavaizdavimas

Fibonačio skaičius atrasite skaičiuojant žiedlapius, saulėgrąžos sėklas, stebint kankorėžį, kaktusą ar ananasą. Pasirodo, lapams išsidėsčiusiems pagal Aukso proporcijas, augalas gauna daugiausia saulės energijos. Tobula laumžirgio forma taip pat sukurta pagal Aukso pjūvio dėsnį: uodegos ir korpuso ilgių santykis yra lygus viso kūno ilgio ir uodegos santykiui. Aukso pjūvį galima atrasti ne tik gamtoje, bet ir muzikoje, poezijoje, dailėje, architektūroje. Aukso proporcijas dažnai intuityviai jaučia talentingi žmonės, ypač dailininkai ir mokslininkai, nes būtent gamta, jos harmonija tampa daugelio įkvėpimu. Todėl visa pasaulyje susiję. Rasti tuos saitus reiškia pažinti mus supantį pasaulį, o tuo pačiu ir save.

Straipsnį parengė Danielė Vyšniauskaitė-Šležienė, vaikų daržininkavimo iniciatyvos Žalia pėda konsultantė, sodų kūrėja bei skulptorė. Straipsnis publikuotas leidinyje „Ozonas(Nr. 51)

baneris

Visos naujienos