Nepatogu būna tik suaugusiems

2017.02.03 | Lina

Dar neseniai stebėjomės skandinavais, kad jų darželinukai visą dieną praleidžia lauke. Dabar jau ir moksliniais tyrimais įrodyta, jog gryname ore daug laiko praleidžiantys vaikai – ne tik fiziškai ir emociškai stipresni, kūrybingesni, geriau mokosi, saugiau jaučiasi aplinkoje, bet ir yra socialiai atsakingesni, labiau rūpinasi Žemės ištekliais ir jų atkūrimu. Lauko pedagogikos principai vis labiau skinasi kelią ir Lietuvos ugdymo įstaigose.

Savijauta svarbesnė už tiesias eiles

Kauno Valdorfo darželis „Šaltinėlis“ įsikūręs netoli Kauno centro, apsuptas senojo sodo ir žalumos. Toks smagus pavadinimas parinktas dėl to, jog tose vietose kadaise sruveno ne vienas šaltinis. Vaikų darželis čia veikė nuo 1961 m. Nepriklausomybės pradžioje susidomėta alternatyviais ugdymo metodais, iš pradžių įsteigta Valdorfo pedagogikos grupė, vėliau ir visas ugdymas pagrįstas šios pedagoginės sistemos nuostatomis ir principais bei lietuviškomis tradicijomis. Svarbiausios šios bendruomenės vertybės – pagarba vaikystei, bendruomeniškumas, ekologija ir socialinis teisingumas.

„Šaltinėlio“ direktorė Audra Liaudanskienė atskleidžia, ką reiškia šios vertybės, ugdant gamtojautą: „Jos reiškia, kad nėra labai svarbu, ar vaiko sodintos salotos sudygs idealiai tiesiomis linijomis. Mums daug svarbiau, ką jis jautė, išgyveno sėdamas sėklas. Mums svarbu, kad tvarkant, įrengiant vaikams palankią darželio aplinką, būtų tariamasi su visais bendruomenės nariais, kad jų kuo daugiau kartu su vaikais dalyvautų ne tik tradicinėse talkose, bet ir kasmetiniame Mykolinių žygyje (ei, šiais metais keliausime į Rumšiškių mišką, kopsime į Ropos kalną). Kur kas svarbiau, kad girnomis susimalę grūdus, pasidalintume vaikų keptos duonos rieke, o nubraukę trupinius nuo stalo, palesintume kieme paukščius.“

Ugdyti pavyzdžiu

IMG_4279Vaikai kieme turėtų matyti ne tik prasmingą suaugusiųjų veiklą, bet ir galėtų patys joje dalyvauti: sodinti augalus, laistyti juos, grėbti lapus ir t. t. Būtent pavyzdys – pamėgdžiojimas – yra pagrindinis ugdymo metodas Valdorfo darželyje, taikomas visose amžiaus grupėse ir veiklose, kurios turi atitikti vaiko galias, svarbu neskubinti vaiko augti.

„Šaltinėlio“ vadovė įsitikinusi, kad daržas, gėlynas, komposto dėžė, vanduo, laužavietė įkvepia vaikus suprasti ūkininkavimą, ekologiją, padeda suprasti gamtos reiškinius, gyvybinius procesus, susijusius su įvairiais augalais. Tam labai pasitarnauja 1 m2 lietuviški sodeliai, kuriami dalyvaujant iniciatyvoje „Žalia pėda“. Be to, darželyje yra avietynas, serbentynas, veši šermukšnių alėja, auga obelys, žydi gėlės.

„Reikia ne tik viską laiku susodinti, prižiūrėti, bet ir derlių surinkti. Nuo pat ankstyvo pavasario ragaujame savo užaugintas rūgštynes, salotas, svogūnų laiškus, vėliau ateina žemuogių, agurkų laikotarpis. Kol vasarą vaikai atostogauja, renkamos ir džiovinamos žolelės arbatai. Sugrįžusius pasitinka sunokę obuoliai ir šermukšniai. Tuomet – uogienių ir džiovinamų obuoliukų metas. Rugsėjį vyksta rudens, derliaus šventė, kai džiaugiamės savo užaugintais vaisiais, daržovėmis ir dėkojame Motinai Žemelei. Taigi prasmingos veiklos – tik spėk suktis“, – džiaugiasi A. Liaudanskienė

Kiemas – be šiuolaikinių žaislų

20160909_1114220_374x250_acf_croppedKauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis“ vaikai šiltu oru, pavasarį ar ankstyvą rudenį kieme lipdo iš molio, žaidžia sode. „Šiuolaikinis gyvenimo ritmas kartais įspraudžia mus į skubėjimo, suplanuotų veiklų rėmus. Man įsiminė vienas vokiečių pedagogų posakis, kad „šiuolaikiniai vaikai ne juda, bet mėgsta būti judinami“. Tai yra iš vežimėlio į mašinytę su baterijomis, iš jos – į tėčio (mamos) mašiną, tada – liftą ir namo. O juk vaikui reikėtų judesių įvairovės – smėlio dėžės su įvairaus dydžio kastuvais, kalniuko, nuo kurio galima bėgioti vasarą ir čiuožti žiemą“, – įsitikinusi A. Liaudanskienė.

Ji mano, kad taip pat kieme turėtų būti žemų šakotų medžių ar nuverstų išsišakojusių kamienų, patogių ir nenuobodžių vaikams laipioti, virvių suptis, į žemę įkastų kelmų, medinių lipynių laipioti, rąstų ir akmenų, tinkančių ne tik balansuoti ir šokinėti, bet ir patogių ridenti bei pernešti. Ji įsitikinusi ir tuo, kad vaikams reikia turėti pakankamai natūralių statybinių medžiagų (kelmelių, šakų, lentų, rąstelių) ir, žinoma, vietos pasislėpti.

„Mūsų darželio kieme nerasite šiuolaikinių, ryškių spalvų plastikinių lauko piremonių, kurios disonuoja su natūralia aplinka ir blaško, dirbtinai aktyvina dėmesį. Tai – tarsi saldiklis, o kai jo visur ir daug, nieko gera nelauk. Mes stengiamės lavinti vaikų dėmesingumą per pojūčius: lytėjimą, uoslę, skonį, regą, klausą, pusiausvyrą“, – priduria A. Liaudanskienė.

Nepatogu tik suaugusiems

unnamed

Programėlė „Google Play“ parduotuvėje: goo.gl/cgPh2g

Lauko darželiams reikia ne įmantrių patalpų, bet tyro oro, švarios aplinkos, natūralios gamtos. Štai Vilniuje, šalia gražaus Pavilnių regioninio parko, įsikūrė Tėvystės centro gamtos darželis „Po smilgom“. Nors jis netoli miesto centro, tačiau ramiame gamtos prieglobstyje, kuriame vaikai gali jaustis visiškai laisvi, nevaržomi stebėti turtingą parko augaliją bei gyvūniją.

„Mano ir brolių vaikystė prabėgo gamtoje: lakstydavome ir žaisdavome po laukus, miškus. Tad mintis, jog vaikai gali laisvai augti ir mokytis gamtos apsuptyje, mane iškart sužavėjo“, – pasakoja „Po smilgom“ kūrėja Milda Jankauskienė. Iš tiesų gamtos darželio vaikai lauke praleidžia labai daug laiko, nors, suprantama, visuomet atsižvelgiama į faktines oro sąlygas. Suabejojus, jog Lietuvoje jos ne itin lepina, M. Jankauskienė nesutiko: „Tik suaugusiems būna nepatogu: tai šalta, tai purvina, tai bijo išsitepti… O juk svarbiausia yra tinkama apranga ir nusiteikimas. Kuo daugiau laiko praleidi gamtoje, tuo smagiau ir mažiau kreipi dėmesio į „nepatogius“ dalykus, tuo ilgiau norisi būti lauke.“

Skatina tobulėti

1-DSC07140.JPGLauko pedagogika paremtose grupėse labai daug dėmesio skiriama fiziniam aktyvumui lauke, per žaidimus pažįstama ir tyrinėjama aplinka. Tik vaikai žaidžia ne įprastais žaislais, o pasinaudoja gamtoje rastomis natūraliomis priemonėmis. „Mes einame į žygius, galime greitai patys susikurti, pasistatyti žaidimų aikštelę, stovyklavietę iš čia pat rastų daiktų, pavyzdžiui, šakų, akmenų. Juk vaikai labai puikiai moka juos pritaikyti. Tos pačios gamtinės natūralios priemonės mums padeda atpažinti skirtingus kvapus, spalvas, formas, – pasakoja M. Jankauskienė. – Taip skatinamas vaikų kūrybiškumas. Jie pažįsta gamtą ne iš knygų, o tiesiogiai. Išmoksta stebėti,suprasti ir pažinti aplinką.“

Pasak pedagogės, tokios pamokos skatina augti ir tobulėti pačius auklėtojus: „Pamokos ir žaidimai lauke reikalauja lankstumo. Tarkim, mokomės skaičiuoti. Ir čia – šast – netikėtai išbegą stirnos. Suprantama, vaikų dėmesys nukrypsta į jas. Taigi turi kūrybiškai susieti skaičiavimą ir stirnas. Arba natūralu, kad ir mes nežinome visų augalų. Pavyzdžiui, žaidžiame ir kas nors paklausia: „Kas čia auga?“. Tuomet visi drauge bandome išsiaiškinti. Na, jei nežinome, pasitelkiame naująsias technologijas.“

Mokytis – į zoologijos sodą

DSC05167-001.JPGKauno miesto pakraštyje, Aleksoto mikrorajone, įsikūręs Moksleivių aplinkotyros centras – neformalaus šveitimo įstaiga, padedanti vaikui tapti sąmoninga asmenybe, kūrybingai ir atsakingai sprendžiančia aplinkosaugos problemas, besidominčia ir tiriančia gamtą, jos reiškinius. 1954-aisiais veiklą pradėjusi Jaunųjų gamtininkų stotis 1993 m. reorganizuota į Moksleivių aplinkotyros centrą. Dabar jame veikia daugiau kaip trisdešimt įvairių gamtinio profilio būrelių, kuriuos lanko 1–12 klasių Kauno mokiniai, mylintys gamtą, norintys ją pažinti ir prasmingai praleisti laisvalaikį. Kauno aplinkotyros centro direktorės pavaduotoja ugdymui Vida Lauruškienė pasakoja, kad ugdymo procese pirmenybė teikiama vertybinėms nuostatoms ir praktinių įgūdžių formavimui natūralioje gamtoje ar mokyklos edukacinėse erdvėse.

„Šiuo metu pas mus yra trys mokomieji šiltnamiai, gyvasis kampelis, medžių parkas bei plati vaisinių, dekoratyvinių ir šiltnamio augalų kolekcija. O, pavyzdžiui, Jaunųjų zoologų būrelio užsiėmimai vyksta Lietuvos zoologijos sode. Jame mokiniai turi galimybę iš arti stebėti gyvūnus, tirti ir analizuoti jų elgseną, – sako V. Lauruškienė. – Be to, vykdydami retų gyvūnų rūšių išsaugojimo projektus, būrelio ugdytiniai įgyja pradinės mokslinio-tiriamojo darbo patirties. Naudodamiesi Zoologijos sodo baze, jie susipažįsta su pasaulio gyvūnijos įvairove, gyvenimu laisvėje ir žmogaus sukurtose sąlygose, svarbiausia – retomis ir nykstančiomis gyvūnų rūšimis ir jų saugojimu.“

Betarpiškas ugdymas

DSC06493Centro pavaduotoja mano, kad mokiniai, betarpiškai prisiliesdami prie gamtos, nelieka abejingi žmogaus ir gamtos likimui. Be to, taip skatinamas kūrybiškumas ir dvasingumas. Mokiniams sudarytos galimybės patiems sėti, auginti, prižiūrėti įvairius augalus, susipažinti su medžių parko augmenija. Jie renka ir daro augalų herbariumus, pasiėmę lupas tyrinėja. Organizuojamos ir gamtojautos akcijos. Pavyzdžiui, renka giles Zoologijos sodo gyvūnams, kelia lesyklas bei inkilus sparnuočiams, lesina paukščius žiemą.

„Botanikų būrelio ugdytiniai išvykų bei ekskursijų metu susipažįsta su augalais natūraliose augimvietėse, mokosi atpažinti augalus, augančius šalia jų mokyklų ar gyvenamųjų vietų, – teigia V. Laurušaitienė. – Išvykos į gamtą ar aplinkosauginius objektus ugdo aktyvų santykį su aplinka, pagarbą gamtai ir atsakomybę už ją. Gamtosauginių darbų sklaida, dalijimasis patirtimi, kūrybiškas tiriamųjų darbų ar stebėjimų pristatymas suteikia mokiniams naujų įgūdžių, pasitikėjimo savimi bei skatina naujas aplinkosaugos iniciatyvas.“

Straipsnio autorius: Ilona Petrovė. Visą straipsnį rasite leidinyje „Ozonas“ (Nr. 53):

baneris

Visos naujienos